Leila-gimusi naktį.

Tinklalapis: www.

  Leila-gimusi naktį. kitokia-mistinė meilės istorija Į pradžią Kas toji Aurora? Veikėjų vizijos Lap 27 2009 39 skyrius. Be žodžių. Autorius: aurora, priskirta Be temos Atrodė, kad skendau tamsoje amžinybę, bet atmerkus akis, išvydau save toje pačioje, permirkusioje krauju suknelėje. Mano ranką laikė Viljamas, o prie žaizdos buvo pasilenkusi kažkokia keista moterytė. Mano gerklė buvo išdžiuvusi, galva vis dar beprotiškai svaigo, o vaizdas nebuvo visiškai ryškus, bet skausmas buvo šiek tiek mažesnis. Aš sunkiai atsidusau ir Vilis iš karto atsisuko į mane. Jo akys atrodė vyresnės ir labai išsigandusios. -Lei, tu atgavai sąmonę. Lei, – jis pabučiavo mano kaktą. Viljamas pakėlė puodelį nuo staliuko šalia ir pridėjo prie mano lūpų. -Tai labai neskanu, bet privalai viską išgerti, – labai rimtai pasakė. Aš pradėjau gerti. Skystis buvo toks šlykštus, kad su pirmu gurkšniu norėjau viską išspjauti, bet išgėriau viską, nes supratau jog tai labai svarbu. -Pamatysi, dabar viskas bus gerai, – sušnabždėjo, prie manęs klūpantis Vilis. Bet jo akys vistiek atrodė pervargusios, susirūpinusios, išsigandusios, liūdnos. Tokio jo niekada nemačiau. Viljamas perbraukė pirštais mano skruostą, nubraukė ant veido krentančius plaukus. Keistai moterytei kažką padarius su žaizda aiktelėjau iš skausmo, sukeldama skausmą Viliui. Iš jo akių kaptelėjo ašara, tai mane išgąsdino. Norėjau jam pasakyti, kad neverktų, bet negalėjau rasti savo balso. O netrukus, skausmas pradėjo trauktis ir aš užsimaniau miego. Jaučiausi išsekusi, todėl užmerkiau akis ir vėl pasinėriau į tamsą. ** Nedrąsiai atsimerkiau. Lūpos buvo sulipusios, burnoje nemalonus skonis, galva dar šiek tiek svaigo, bet visiškai nejutau skausmo. Lėtai pasukiojau galvą, apsidairiau. Buvau nemažame kambaryje, rusvais tapetais, tamsia spinta, dvejais krėslais, naktiniais staleliais. Gulėjau tamsaus medžio lovoje su baldakimu ir kreminiais patalais. Viename krėsle miegojo Kailas, kitas buvo tuščias. Atsisėdau lovoje, tikrindama ar tikrai nieko neskauda, ir įsitikinusi pakilau. Kiek susigėdau supratusi kuo esu aprengta. Vieninteliai mano rūbai buvo apatiniai ir vyriški marškinėliai, kurie laimei beveik siekė mano kelius, nors kai pagalvoji, suknelė tikrai nebuvo ilgesnė. Mažais žingsniukais, stengdamasi nesukelti jokio garso, užėjau į vonią. Atsigėriau vandens, ir nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodo žaizda, pakėlusi marškinėlius, vos neuždusau iš nuostabos. Viskas kas buvo likę tai ma